eN


Lenkų tyrinėtojo Romano Aftanazio nuomone, tai vienas pačių seniausių dvarų, buvusi didžiųjų kunigaikščių valda, minima dėl netoliese 1319 m. įvykusio pergalingo LDK Gedimino mūšio prieš įsiveržusių kryžiuočių magistrą. Senobiškumą liudija ir geografinės bei kalbinės vietovardžio ypatybės, besisiejančios su labai sena kilme iš kadaise čia gyvenusių žeimiais vadintų žiemgalių genties žmonių. Pirmieji privatūs dvaro valdytojai minimi Zabielos, kurį laiką tapę kalvinų tikėjimo. Vėliau Žeimiai ilgesnį laiką priklausė Medekšų giminei, kol iš jų 1780 m. dvarą įsigijo Livonijos vyskupas Juozas Kosakovskis, kurio giminės senoji tėvonija Martiniškės buvo netoliese. 1787 m. šis vyskupas Žeimiuose pasistatydino rūmus vasaros rezidencijai, tačiau 1794 m. kaip politinis intrigantas Rusijos naudai buvo sukilėlių, mėginančių nuo gresiančios aneksijos unijinę ATR apginti, pakartas, taip pat ir jo idėjinis vienmintis, Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis. Vyskupo Kosakovskio valdos atiteko brolėnui Mykolui Kosakovskiui, iš kurio Žeimius paveldėjo sūnus Simonas, o iš jo – anūkas Jaroslavas Kosakovskis (1842–1899). Pastarieji abu mažai žiūrėję stipriai apleistų buvusių vyskupo rūmų, juolab Jaroslavas, kuris dalyvavo 1863 m. sukilime Zigmanto Sierakausko adjutantu ir, patekęs į rusų nelaisvę, buvo ištremtas į Sibirą. Jaroslavas, po amnestijos grįžęs iš tremties, gyventi pasirinko ne Žeimius, bet Martyniškių dvarą. Be to, šeima dar turėjo Jonavos, Aliukonių, Sabališkių, Keižionių, Ruklos dvarus.
Jaroslavui Kosakovskiui mirus, žmonai ir nepilnamečiams vaikams buvo paskirta globa, o Žeimiai vis dar liko mažai naudojami. Rūmai buvo atnaujinti, o senasis parkas sutvarkytas ir išplėstas tik po 1907 m., kai Jaroslavo duktė Marija Uršulė (1884–1933) ištekėjo už pusbrolio Zigmanto Kosakovskio (1875–1941), kraičio gaudama Žeimių dvarą, kuriame ir apsigyveno 1909 m. po minėtų atnaujinimo darbų. Kosakovskių valdomas dvaras išliko iki 1940 m. sovietizacijos. Atnaujinti klasicistiniai rūmai įgijo naujų bruožų. Ypač rūmų antros pusės išvaizdą pakeitė įmantri terasa, pakylėta iki antro aukšto, juosiama baliustrados. Perstatytos ir vidaus patalpos bei krosnys. Patalpos padidintos, įvesta kanalizacija. Be to, įrengtas medžioklės trofėjais ir tematika dekoruotas Zigmanto Kosakovskio kabinetas. Buvo ir nemaža biblioteka (apie 4 000 tomų, kai kurie paveldėti dar iš vyskupo ir generolo rinkinių), dailininkų darbų, asmeniškų antikvarinių daiktų, bet ne itin gausiai – daugiau kopijų, nes dauguma Kosakovskių giminės vertybių liko sukauptos minėtame Martyniškių dvare.
Nuo rūmų kairiojo galo maždaug tolygiais atstumais pastatytos dvi oficinos, tarsi lygiagrečiai abiem parteriams. R. Aftanazio nuomone, šios oficinos senesnės už pačius rūmus, o tarpe jų galėjęs būti senasis įvažiavimas į dvarą. 1907 m. priešakinė oficina perstatyta į svirną, paaukštinus pusaukščiu, su aukštu keturšlaičiu skarda dengtu stogu. Darbų metu atidengti labai seni masyvūs mūrai, sukėlę prielaidą, jog tai galėjęs būti net kadaise žinomas kalvinų susirinkimų pastatas („zbor“). Panaši į pirmąją iki perstatymo turėjusi būti tolimesnioji oficina, tik į vejos pusę turėjusi mūrinių kolonų prieangį; ši oficina išdeginta per Pirmąjį pasaulinį karą. Kaip rūmų išilginės ašies tęsinys stovėjo abiejų oficinų medinė kvadratinė ledainė su mažesniu antstatu, gontų stogelio piramide ir smaile.
Žeimių kompozicijos ašimi iš miestelio link rūmų vedė 500 metrų labai sena liepų alėja, dabar jau tik keliais egzemplioriais išlikusi. Jos tęsinyje už kryžkelės stovi klasicistinė mūrinė koplyčia, pastatyta generolo Juozapo Kosakovskio sėkmingam sugrįžimui iš Napoleono žygio į Maskvą atminti.
Nuo kryžkelės į parką vedantis įvažiavimas buvo su mūriniais keturių stulpų vartais. Prie jų sueidavo parko tvora su vaismedžių sodą ribojusia ligustrų gyvatvore bei pavienėmis eglėmis. Parkas buvo atnaujintas 1907 m. Abipus alėjos augo ir labai senų gluosnių grupelės. Alėja baigėsi priešais rūmus plytintį didelį vejos parterį. Vejos viduryje buvo stačiakampis įgilinimas, kurio briaunose pasodinti ligustrų, o kertėse – alyvų krūmai. Kitapus rūmų taip pat įrengta veja, tik žymiai mažesnė. Abipus rūmų pasodintos grupelės dekoratyvinių krūmų.
Be pagrindinės ašinės liepų alėjos, į parką vedė dar viena, atsišakojanti iš Žeimių–Jonavos vieškelio. Jos įvažiavimas buvo į dešinę nuo priekinio parterio, šalia parke augusio tankių liepų kvadrato. Ten buvo žymu mįslingas jau neatmenamos kilmės pilkapis ir pylimai. Dešiniajame parko pakraštyje plytėjo vaismedžių sodas. Parke vyravo liepos, klevai, kaštonai, robinijos, pušys ir kėniai, mažiau kitų rūšių. Nuo šiaurės rytų vaismedžių sodą dengė kėnių eilė. Pietryčių kampe iškasta nedidelė kūdra.

1890 m. surašytas Žeimių dvaro inventorius, atliktas remontas. 1940 m. dvaras nacionalizuotas. Po Antrojo pasaulinio karo čia įrengti butai, biblioteka. 1959–1965 m. Žeimių dvare veikė žemės ūkio technikumas, vėliau įrengtas moksleivių bendrabutis.


Žeimių Dvaro Sodybos DOSJE / Lietuvos Dvarų Duomenų Bazė